Būdamas vienas iš orientacinio žaidimo „City Mission“ kūrėjų, pats esu išbandęs nemažai įvairių orientacinių žaidimų. Vieni nustebino įdomiomis užduotimis, kiti – originaliomis idėjomis, o kai kuriuose radau dalykų, kuriuos pats daryčiau kitaip.
Šioje apžvalgoje dalinuosi savo asmeniniais įspūdžiais apie Vilniuje išbandytus orientacinius žaidimus – kas juose patiko ir ko, mano nuomone, pritrūko.
Straipsnis pildomas eigoje – išbandęs naujus žaidimus, jų apžvalgas pridėsiu čia.
„Žvėryno paslaptys“
„Žvėryno paslaptys“ – neseniai sukurtas nemokamas atradimų žaidimas Vilniaus Žvėryne. Jo formatas gana neįprastas: programėlėje pateikta daugiau nei 200 įvairių objektų nuotraukų – sienų piešinių, skulptūrų, medinių namų detalių ir kitų architektūrinių elementų. Žaidėjų tikslas – vaikštant po Žvėryną juos surasti ir nufotografuoti.
Kaip vyksta žaidimas?
Žaidimą išbandėme trečiadienį po darbo, pradėję nuo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios. Kai kuriuos objektus jau žinojau, todėl juos pavyko surasti gana greitai.
Aptiktą objektą reikia nufotografuoti programėle, o ši nusprendžia, ar radinys teisingas. Radus objektą skiriami taškai ir atrakinama su juo susijusi istorija.
Žaidžiant buvo smalsu, kaip tiksliai atpažįstami objektai – ar daugiausia remiamasi geografine vieta, ar nuotraukos vaizdą analizuoja dirbtinis intelektas. Žaidimo svetainėje nurodoma, kad tikrinamas ir vaizdas, ir GPS vieta.
Ne visada žinojome, ko ieškome
Vienas pastebėtų nepatogumų – realybėje pamačius įdomų objektą, kartais būdavo sunku jį surasti ilgame programėlėje pateiktame sąraše.
Todėl dažnai tiesiog nufotografuodavau sudominusią vietą ir, jeigu tai būdavo vienas iš žaidimo objektų, gaudavau taškų. Kelis kartus ir apsigavau – fotografavau grafičius, kurie į žaidimą nebuvo įtraukti.
Kita vertus, toks žaidimo būdas turi savo žavesio. Užuot išsirinkęs konkretų objektą ir nuosekliai jo ieškojęs, pradedi atidžiau dairytis aplink ir tikrinti įvairias Žvėryno detales.
Fotografavimas sutemus
Kitas nepatogumas išryškėjo sutemus – tamsoje objektų fotografuoti praktiškai nebegalėjome. Tačiau po kelių dienų „Facebook“ pamačiau pranešimą, kad ši problema jau išspręsta: programėlėje atsirado galimybė fotografuojant pasišviesti objektą.
Mano įspūdis
Per vieną vakarinį pasivaikščiojimą suradome maždaug dešimt objektų, nors spėjome apeiti tik nedidelę Žvėryno dalį. Visų daugiau nei 200 paslapčių paieška akivaizdžiai skirta ne vienam vakarui – prie žaidimo galima sugrįžti dar ne kartą.
Manau, žaidimas labiausiai tinka Žvėryno gyventojams arba žmonėms, kurie šiame rajone lankosi dažniau. Tačiau jis tikrai įdomus ir skatina pastebėti detales, pro kurias įprastai praeitume neatkreipę dėmesio. Nekantrauju rasti laisvesnį vakarą, dar kartą pasivaikščioti po Žvėryną ir atrasti ką nors naujo.
Pats pavadinimas „Žvėryno paslaptys“ tarsi rodo, kad žaidimas sukurtas būtent šiam rajonui ir kol kas neplanuojamas plėsti į kitas Vilniaus vietas ar Lietuvos miestus. Vis dėlto manau, kad toks formatas puikiai veiktų ir kitur – būtų įdomu panašių atradimų žaidimų sulaukti kituose Vilniaus rajonuose bei kituose Lietuvos miestuose.
„Vilniaus gatvės – prie meno“
Žaidimas jau nevyksta, pasibaigė 2026 rugpjūčio 31 dieną.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ organizuojamas „Vilniaus gatvės – prie meno“ – nemokamas orientacinis gatvės meno žaidimas. Siūlomi penki skirtingi spalvoti maršrutai, o įveikus bent tris galima dalyvauti prizų loterijoje. Įveikus visus penkis – pretenduoti ir į pagrindinį prizą.
Pats išbandžiau du trumpiausius – mėlynąjį ir žaliąjį.
Kaip vyksta žaidimas?
Žaidimas vyksta naršyklėje. Užsiregistravus el. paštu gaunami prisijungimo duomenys, prisijungiama prie žaidimo ir pasirenkamas norimas maršrutas.
Principas paprastas ir man visai patiko: matai gatvės meno kūrinio nuotrauką ir turi išsiaiškinti, kur Vilniuje jis yra, o tada iki jo nukeliauti.
Žemėlapio pačiame žaidime nėra. Išsiaiškinęs vietą navigacijai naudojau „Google Maps“. Žaidimo puslapis rodo tik atstumą iki objekto. Prie kai kurių užduočių nurodoma gatvė, prie kitų informacijos mažiau, todėl kartais dar reikia pasukti galvą, kur apskritai ieškoti kūrinio. Man tai buvo viena įdomesnių žaidimo dalių – pavyzdžiui, tik žaisdamas sužinojau, kur Vilniuje yra Žydų kvartalas.
Abu maršrutus įveikiau dviračiu.
Pirmajam, mėlynajam, visiškai nesiruošiau – tiesiog nuvažiavau į Senamiestį ir pradėjau nuo tų objektų, kurie tuo metu buvo arčiausiai. Važiuojant dviračiu tai veikė visai gerai. Jei maršrutą eičiau pėsčiomis, turbūt pirmiausia išsiaiškinčiau, kur yra objektai, susidėliočiau patogią jų seką ir tik tada leisčiausi į kelią.
GPS kartais pareikalaudavo kantrybės
Priartėjus maždaug per 30 metrų prie objekto, atsirakina užduotis. Pats principas geras, tačiau vietos nustatymas naršyklėje ne visada veikė taip sklandžiai, kaip norėtųsi.
Atvykus prie objekto kartais reikėdavo atsidaryti kitą užduotį ir vėl grįžti į ankstesnę – tik tada atstumas atsinaujindavo ir sistema suprasdavo, kad jau esu vietoje.
Geolokaciją naršyklėje realizuoti nėra taip patogu kaip programėlėje, bet šią vietą, mano nuomone, buvo galima padaryti šiek tiek sklandžiau.
Ne tik ieškai, bet ir sužinai
Patiko, kad žaidimas neapsiriboja vien objektų suradimu. Prie kai kurių jų pateikiama papildomos informacijos apie kūrinį ar jame vaizduojamą žmogų.
Taip, pavyzdžiui, sužinojau apie tereminą – neįprastą elektroninį muzikos instrumentą, kuriuo grojama jo net neliečiant, tik judinant rankas šalia antenų. Taip pat sužinojau, kad moteris su lape Odminių gatvėje yra žymioji Marcelė Kubiliūtė.
Buvo ir keletas foto užduočių, todėl veiklos neapsiribojo vien atsakymų įvedimu.
Žaliasis maršrutas
Antrąjį, žaliąjį, maršrutą įveikėme kartu su žmona. Didelė dalis jo objektų buvo prie Neries.
Čia atsirado dar vienas įdomus žaidimo aspektas: kartais pagal atstumą atrodo, kad objektas jau visai šalia, tačiau realybėje iki jo dar reikia, pavyzdžiui, persikelti į kitą upės pusę ar nusileisti po tiltu.
Vienoje užduotyje reikėjo suskaičiuoti žmones kūrinyje, esančiame po tiltu. Kadangi pagal GPS jau buvome „vietoje“, iš pradžių atsakymą tiesiog spėjau – tingėjau važiuoti po tiltu. Tačiau važiuodami toliau vis tiek nusprendėme grįžti ir patikrinti, kiek jų ten iš tikrųjų yra.
Kas nepatiko?
Kai kurios užduotys galėjo būti įdomesnės. Labiausiai įsiminė „Atlantidos“ užduotis: išklausai garso įrašą apie Atlantidą, o atsakymo laukelyje reikia įrašyti... „Atlantida“. Tokia užduotis didelio iššūkio nesukelia.
Taip pat pasibaigus maršrutui norėjosi išsamesnio rezultato ar bent galimybės peržiūrėti žaidimo metu padarytas nuotraukas. Žaidime taškai sąmoningai neskaičiuojami, tačiau kažkokio aiškesnio kelionės apibendrinimo pabaigoje man pritrūko.
Mano įspūdis
Apibendrinant, „Vilniaus gatvės – prie meno“ paliko visai gerą įspūdį. Labiausiai patiko pats principas – gauni meno kūrinio nuotrauką, turi išsiaiškinti, kur jis yra, ir tik tada keliauti jo ieškoti. Kartais tai privertė atrasti vietų ir miesto detalių, apie kurias anksčiau nežinojau.
GPS veikimą ir kai kurias užduotis būtų galima patobulinti, tačiau turint omenyje, kad žaidimas yra visiškai nemokamas, tai tikrai smagi proga kitaip pasivaikščioti ar pasivažinėti po Vilnių.
Po dviejų maršrutų norėjosi išbandyti ir likusius tris, tačiau jiems, deja, neberadau laiko.
CityGame – „Sherlock Holmes“
Vienas iš mūsų išbandytų žaidimų – CityGame „Sherlock Holmes“. Kadangi šis žaidimas siūlomas daugelyje pasaulio miestų, buvo įdomu pamatyti, kaip detektyvinė istorija pritaikyta Vilniaus senamiesčiui.
Žaidėme anglų kalba. Žaidimo kodą įsigijome oficialioje svetainėje, o po pirkimo prisijungimo duomenis gavome el. paštu ir SMS žinute. Žaidimas tuo metu vyko naudojantis Loquiz programėle.
Pirmasis įspūdis buvo geras. Programėlė atrodė tvarkingai, grafika kokybiška, buvo įvairių animacijų ir interaktyvių elementų. Tiesa, pats žaidimo užkrovimas užtruko gana ilgai – vienu metu net buvau suabejojęs, ar viskas veikia tinkamai. Tačiau žaidimui pasileidus problemų nekilo.
Viena pirmųjų užduočių – pasidaryti nuotrauką, kurioje programėlė uždeda Šerloko Holmso atributus. Paprasta, bet smagi detalė, iš karto įtraukianti į žaidimą.
Kaip vyksta žaidimas?
Žaidimas vyksta nuosekliai: atlikus vieną užduotį gaunama kita ir keliaujama į kitą Vilniaus senamiesčio vietą. Sprendžiami galvosūkiai, atliekamos įvairios užduotys ir renkama informacija apie įtariamuosius bei įkalčius. Pabaigoje jos prireikia bandant išsiaiškinti nusikaltimą.
Maršrutas veda per pačią Vilniaus senamiesčio širdį – Katedros aikštę, Prezidentūros apylinkes, Pilies, Stiklių ir Bokšto gatves, o žaidimas baigiasi prie Šv. Onos bažnyčios. Man, kaip vilniečiui, šios vietos puikiai pažįstamos, tačiau jei Vilniuje lankyčiausi pirmą kartą, toks maršrutas tikrai patiktų – žaidžiant galima pamatyti nemažai gražiausių senamiesčio vietų.
Patiko, kad nėra griežto laiko limito – žaidimas galioja visą dieną, todėl galima sustoti. Mes tuo pasinaudojome ir nuėjome išgerti kavos. Tiesa, po pertraukos jau buvome primiršę dalį informacijos apie įtariamuosius ir surinktus įkalčius.
Užduotys ir ryšys su Vilniumi
Nors vaikštoma po Vilniaus senamiestį, nemaža dalis užduočių su konkrečiomis miesto vietomis beveik nesusijusios. Kai kurios pasirodė ir gana šabloniškos bei nelabai susijusios su pačia detektyvine istorija.
Pavyzdžiui, vienos užduoties paveikslėlyje tarp maždaug šimto ančių reikia surasti vieną išsiskiriančią. Kaip pastabumo užduotis ji veikia, tačiau nei su Šerloko Holmso istorija, nei su konkrečia Vilniaus vieta didelio ryšio neturi.
Panašų įspūdį paliko ir kai kurios kitos užduotys – jos savaime visai smagios, tačiau galėtų būti panaudotos beveik bet kokiame kitame žaidime ir bet kuriame mieste.
Tai iš dalies suprantama – „Sherlock Holmes“ siūlomas daugelyje pasaulio miestų, todėl didelė žaidimo dalis yra universali, o konkrečiam miestui pritaikomas maršrutas.
Mano įspūdis
„Sherlock Holmes“ paliko visai gerą įspūdį. Žaidimas vizualiai tvarkingas, turi animacijų, skirtingų užduočių ir detektyvinę istoriją. Patiko ir galimybė pradėti žaisti sau patogiu metu bei sustoti. Atskirai pagirčiau ir maršrutą – ypač žmogui, kuris Vilniuje lankosi pirmą kartą.
Labiausiai pritrūko stipresnio ryšio tarp užduočių, detektyvinės istorijos ir paties miesto. Norėtųsi daugiau užduočių, kurios verstų dairytis aplink, pastebėti Vilniaus detales bei panaudoti jas sprendžiant galvosūkius.
Todėl „Sherlock Holmes“ man pasirodė labiau detektyvinis žaidimas, kurio veiksmas vyksta Vilniuje, nei žaidimas apie Vilnių.